APIE GEISMĄ IR NEŠIMĄ
Ne vienerius metus (jeigu tiksliau – nuo 2010-ųjų) Ramygaloje įsikūrusioje amatų rezidencijoje „Savos erdvės“ organizuojami tarptautiniai keramikos simpoziumai. Šių renginių, orientuotų į dvi specifines (senas, autentiškas, be galo būdingas mūsų kraštams) keramikos technikas – juodąją ir raugo, „varikliu“ ar tiesiog spiritus movens yra Laima Kiškienė. Grėsmingų ir niūrių pasaulio įvykių kontekste net šie metai taip pat buvo ne išimtis. Ar gali kas sustabdyti kūrybą? Paradoksalu, o gal visai ne, jog 2022 metų simpoziumo tema buvo dedikuota pasakai. (Technologiniu požiūriu daugiau dėmesio buvo skirta akmens masės ir glazūros santykiui, keramikai būdingos spalvinės paletės ypatumams). Atrodytų – kaip galima domėtis tokiu „vaikišku“ dalyku (t.y. pasaka, o ir keramika…), kuomet visai netoli sproginėja bombos ir raketos, griūna miestai, žūsta žmonės, o žmonija vis dar sunkiai atsigaunanti po visų pandemijų ir karantinų, taip pat yra įsitempusi dėl kataklizmų sąlygotos ekonominės krizės. Prisiminkime nuostabųjį vokiečių romantiko Wilhelmo Hauffo kūrinį „Šaltoji širdis“, prasidedančiu pasakojimu apie žmonijai laimę ir harmoniją suteikiančią Fantazijos dukrą Pasaką. Tad preliminariai galima tarti, kad šios visos keraminės kolekcijos kuratoriai ir kūrėjai būtent tai ir turėjo omenyje. Kuo daugiau smurto ir negerovių aplinkui, tuo daugiau reikia vaizduotės ir jos pagimdytų pasakų. Ši kolekcija, kurią regi parodos žiūrovai, yra kaip vientisas kūrinys, folklorinė skirtingų pasakų pranešėjų studija… Žvelgiant į „Pasakos“ rinkinio darbus, mano, kaip dailėtyrininko akį atkreipė latvių menininkės Vitos Boganos kūrinys „Šviesonešiai“. Pasak autorės, šis artefaktas yra paremtas latvių liaudies pasaka apie žmones, bandančius įnešti šviesą krepšiais į be langų pastatytą namą… Iš vienos pusės, į siužetą galima žvelgti kaip į moralizuojantį pasijuokimą iš kvailumo. Kita vertus, šviesos nešimas tamson liudija ir gėrio kovą su blogiu, kuris yra permanentinis, amžinas, – bent jau žemiškajame, iš molio nulipdytame pasaulyje. Dėmesys užkliuvo ir už latviškos, labai muzikaliai skambančios kūrinio pavadinimo versijos: Gaismas nesējas. Pagalvojau, kad lietuviškai tai galima suprasti ir kaip „geismo nešėjas“. Asociatyviai šį žodžių junginį galima interpretuoti lyg dviejų priešpriešų struktūrą. Geismai juk priklauso aistrų, dvasinių polėkių sferai, o nešimas yra susijęs su kantriu fiziniu darbu, žemiškumu.
Tai kaip skirtumas tarp šokio ir dirvos arimo, žiogo ir skruzdėlės iš vienos pasakėčios… Kadaise senovės baltų pasaulėžiūros ypatumus bandęs apibrėžti Norbertas Vėlius struktūriškai yra išskyręs erdvės (žemai–aukštai, vakarai–rytai), laiko (naktis–diena), spalvos (juoda–balta) ir stichijos (vanduo–ugnis, akmuo–medis) santykių reiškimą.
Manyčiau, kad analogišku principu galima žvelgti ir į šio tarptautinio (sudaryto iš latviškos bei lietuviškos materijos ir dvasios) simpoziumo darbų visumą, galbūt net dviejų Baltijos šalių keramiką apskritai. Nes vieni jų savo pavidalais ir siluetais, siužetais ir koncepcijomis atitinka žemiškąjį nešimo polių. Tokie, mano įsitikinimu, būtų Elena Aleksejeva, Ilona Junevičienė, Audrius Gokas, Eiginta Beinortaitė, Skaidrė Račkaitytė, netgi Nora Blaževičiūtė. Tuo tarpu Laima Kiškienė, Genia Vaičikauskienė, Gražina Visockienė, Jolita Šlepetienė, Vita Bogana susijusios su dangiškuoju (lokacijos prasme) geismo poliu. Norėčiau akcentuoti, kad šiame suskirstyme nėra jokio vertinamojo pustonio. Tai tiesiog konstatacija apie skirtingus menininkų temperamentus ir charakterius, netgi unikalias pasaulėžiūras. Pirmuoju atveju linkstama link klasicistinio formos monumentalumo ir tvirtumo, antruoju – impresionistinio mirgėjimo bei lengvumo. Pirmuoju atveju atstovaujama (jeigu kalbėtume astrologiniais terminais) žemės ir vandens, antruoju – ugnies ir oro stichijoms… Taip pat visumą galima analizuoti laiko, spalvos ar stichijos priešpriešų aspektais. Vieni menininkai yra iš nakties ar akmens, kiti – iš dienos ar medžio plotmių (pažvelkime, kad ir į L Kiškienės medžius ar jūros akmenėlius primenančius N. Blaževičiūtės vištinus). Taip pat (bet gal dirbtinokai) reikėtų daryti perskyrą tarp „profesionalios“ ir „neprofesionalios“ keramikos. Situacijos ypatumas slypi tame, kad aukštuosius šios srities mokslus baigę menininkai neretai orientuojasi į tradicinį keramikos amatą. Įdomu pastebėti, kad ne vienas simpoziumo dalyvis, kontempliuodamas pasakas, jas keramikos būdu bandė išreikšti per paukščio arba augalinių formų motyvus. Tai irgi demonstruoja tos priešpriešų įtampos buvimą keramikoje. Dar įdomiau, jog toji dichotomija egzistuoja net ir atskiruose darbuose. Štai, E. Aleksejevos „Dioniso sapne“ žeme cikliškai ropoja visokie keturkojai, o oru lekioja sparnuočiai (sfingės, gulbės ir panašiai). J. Šlepetienės „Lapėje ir strazde“ net strazdžiukai dėl snapės gudrumėlių iš aukštųjų oro sluoksnių patenka ant žemės (o tada į apgavikės pilvą). Panašiai ir G. Vaičikauskienės (žmonės, dvylika brolių, virsta paukščiais ir atvirkščiai) ar Gražinos Vosockienės („Gulbė – karaliaus pati“) atvejais. Netgi tokiame „žemiškame“ darbe kaip E. Beinortaitės „Trys riešutėliai Pelenei“ akivaizdi yra skirtis tarp augalinių formų ir prabangius siuvinėjimus primenančių nėrinių. Čia egzistuoja netgi spalvinis kontrastas. Ką tos vadinamos priešpriešos mums sako? Koks nors Rytų išminčius tik nusišypsotų į ūsus, palinguotų galva ir sumurmėtų: „Tai juk eilinį kartą patvirtina, jog vienovė slypi priešybėse“. Taip, Laozi šiuo punktu būtų visiškai teisus ir nėra čia apie ką ir diskutuoti! Kita vertus, šis dalykas taipogi paliudija keramikos meno esmę, kuris yra susijęs su priešpriešų bei virsmo sukelta kūrybine kibirkštimi. Baigiant kalbėti apie tarptautinį keramikos simpoziumą ir jo parodą, norisi pasakyti, kad tai ne tik labai graži, bet ir reikalinga iniciatyva. Kodėl? Nes to reikia menui centruose ir pakraščiuose (bet tokių renginių dėka pastarieji taip pat tampa centrais), konkretiems dalyviams ir publikai, galop pačiai keramikai ir jos procesams apskritai.

Dr. Vidas Poškus

Projektą rėmė privatūs asmenys ir UAB ,,Linas“
Parodos vyko Savose erdvėse, Biržų pilyje, Vilniaus A. Mickevičiaus ir Panevėžio rajono viešojoje bibliotekose.